„Man Dievas davė viską…”

 

Vieną dieną lankiausi Globos namuose ir sutikau 90-metę močiutę Kleopą.
Išeidama pamačiau ją kiemelyje, šalia šventojo, kurio veido iš toli neįžvelgiau, kažką susilenkus beveikiančią prie pelargonijų.
Buvo saulėta vidurvasario diena, į pievelę tyliai krito kriaušės, o senolės siluetas tai pasilenkdavo, tai vėl atsitiesdavo, vis įsižiūrėdamas į šventąjį. Priėjau, nes buvo smalsu.
– Kas jis toks?- paklausiau, norėdama užmegzti pokalbį.
– Kas? Ogi Dievulis. Tas, kuris mus visus myli, kurį mes turėtume mylėti ir vienas kitą mylėti kaip Dievulį. Tik, gaila, žmonės nelabai ką apie tai žino. Kartasi bandau kam nors papasakoti, bet numoju ranka, – nelabai kam įdomu, tai ir nelendu.
– Gražiai atrodot,- sakau. – Tikriausiai ir gerai jaučiatės.
– Kai čia ateinu, – man viskas gerai. Pasėdžiu, pasikalbu su juo (parodo į skulptūrą). Ir viskas praeina.
– O koks čia ženklas jums ant krūtinės?-smalsauju.
– Tai Garbės ženklas. Kad užauginau 7 vaikus. Prezidentė įteikė. Tai ir nešioju kaip prisiminimą.
– Oho!O kur dabar jūsų vaikai?- neiškenčiu nepaklausus.
– Ai,- gyvena. Nenoriu kalbėt,- numoja ranka ir vėl įsistebeilijo į šventąjį.
Nekalbinu daugiau apie tai. Bet močiutė Kleopa tęsia pokalbį pati, – lyg šnekėtų man, o gal labiau sau…
– Vyras mano buvo prie stikliuko. Bet šiaip gyvenom gerai, turėjom ūkį. Man Dievas davė viską. Dvi karves ir daug visko davė. Ir visuomet gelbėjo.
Kartą nuėju melžti karvių. Kažko viena karvė pasibaidė, puolė bėgti išsigandusi ir iš “strioko” nežinodama kur pulti, peršoko per mane. Jai iš paskos kita karvė… Dvi karvės peršoko per mane, bet neužkliudė!
Parėjau namo nei gyva nei mirus. Nieko daugiau neatsimeniniau. Tik paskui atmintis parėjo.
Stebuklas…
…Dievas visuomet šalia, tik reikia to išmokti jo klausytis, – tyliai, beveik sau ištarė močiutė Kleopa, meiliai ranka paglostydama medinę skulptūrą…
—
Užrašė Rolanda Lu