Gyventi, kaip sako širdis

Su Valentina Burmakina, kuriai mūsų pokalbio dieną buvo 83 metai, susipažinau šiek tiek anksčiau, nei užsukau pasikalbėti į jos kambarėlį Klaipėdos globos namuose.

Mačiau ją  fotomenininkės  Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės sukurtose nuostabiose fotografijose ir video, kuriame ši, vis dar labai graži moteris (vadinti ją sena neapsiverčia liežuvis), pasakojo apie savo gyvenimo vyrus, apie meilę.

Ir…apie vienatvę. Kuri yra dažna senų žmonių palydovė.

O štai kitame nufilmuotame epizode Valentina stovi po žydinčiu medžiu, pasidabinusi skrybėlaite ir, regis, susilieja su pačiu žydėjimu, kurio vis dar apstu jos pačios akyse…
Prisėdusi ant kėdės, apžiūrinėju kambarį, kurį puošia knygų lentynos ir šventųjų paveikslai.

O kol Valentina man ruošia ramunėlių arbatą ir ant stalo krauna vazas su saldainiais ir sausainiais, kol ūžia virdulys ir neįtikėtinia guvi kambario šeimininkė pusbalsiu mane įtikinėja, jog moterims būtina valgyti saldžiai, nejučia “įkrentu” į Valentinos akis.

Tamsiai pilkai rudas, tokias gilias, regis, vedančias kažkur į begalybę. Netrukus bandysiu suprasti, kas už jų, tačiau pastebėjusi padažytas blakstienas, neištvėrusi klausiu:

Valentina, jūs dažotės?!
Na, taip, visuomet! Jeigu ryte atsikeliu “nei šiokia, nei tokia”, niekaip negaliu išeiti į koridorių. Būtinai turiu susitvarkyti. Tik kai “nusipiešiu save”, einu į dienos šviesą.

Ir oda jūsų labai graži…– nuoširdžiai stebiuosi.
Viskas, ką valgote, ant veido matosi. Aišku, būna ir geri genai. Bet maistas ir džiaugsmas, kurį patiriate, yra labai svarbūs jūsų grožiui.

Gerai atrodote, Valentina.
Ooo… aš jau bobulytė. Poryt man bus 83.

Valentina, ar jūs laiminga?
Aš manau, kad man gyvenime pasisekė, ne asmeniniam gyvenime, o apskritai gyvenime.

O kodėl jums pasisekė?- labai nekantrauju išgirsti.

Tuojau pasakysiu…- išlaiko intrigą žavinga, ryškiais oranžiniais plaukais moteris.

Netrukus, gurkšnodamos arbatą, imame šnekučiuotis apie Valentinos gyvenimą. Ji gimė ir ilgai gyveno Jaroslavlyje, Rusijoje, netoli Maskvos, prie Volgos. O dukra – Klaipėdoje, paskui išsikėlė į Rygą. Dirbo įvairius darbus, bet labai mėgo rašyti, todėl dar būdama Rusijoje pradėjo dirbti neetatine korespondente.

Rašymas iki šiolei yra vienas iš labiausiai ją įkvepiančių užsiėmimų. Anksčiau Valentina rašė straipsnius Klaipėdos laikraščiams apie Globos namus, kuriuos gyvena jau 8 metai, iki šiol rašo eilėraščius, prozą, priklauso miesto poetų klubui. “Man čia patinka,- tarsteli, akimis apžveldama savo kambarėlį, turėdama mintyje Globos namus namus, kuriuos gyvena jau aštuoneri metai.

Valentina, kaip jūs atsidūrėte Klaipėdoje?

Kai išsiskyriau su pirmuoju vyru, pasidarė liūdnoka vienai dviejų kambarių bute Jaroslavlyje. Nusprendžiau keistis butą ir krausytis arčiau dukters. Nepavyko rasti buto Rygoje, tai atsikrausčiau į Klaipėdą
Man patiko Klaipėda, apskritai, patiko Lietuva. Ir žmonės patiko.

Dirbau įvairius darbus, vyriausiąja padavėje resorane Žvejybos uoste, parduotuvės vedėjos pavaduotoja, bendrabučio administratore – per trumpą laiką padariau jį prestižiniu. Norėjau “eiti” į jūrą, bet neišleido,- lėtai, iš atminties klodų traukdama prisiminimus pasakoja moteris.

Tačiau jūs neilgai Klaipėdoje gyvenote viena?
Su antruoju vyru susipažinome šokiuose “Kam virš 30”. Jis mane vis kvietė ir kvietė šokti. Buvo 16 metų jaunesnis, labai mane įsimylėjęs, o aš tuomet jaučiausi labai vieniša. Man patiko, kad jis negėrė, neturėjo žalingų įpročių. Patiko, kad buvo jaunas (šypteli). Rusas, dirbo CBK meistru. Su antruoju vyru pragyvenau 15 metų. Ir išsiskyrėme.

Kodėl, jeigu galiu šito klausti?

Et, matyt, mano siela labai jauna (atsidūsta). Jis buvo nepriekaištingas vyras, bet man to negana. Aš jo nemylėjau. O man būtinai reikia mylėti! Žinoma, rūpinausi juo, buvau gera žmona, mėgstu ir moku skaniai gaminti. Tačiau man nepakako vien tik jo meilės, norėjau ir pati mylėti. Pajutau, kad jis man svetimas vyras.

O kaip atsiradote Globos namuose?

Turėjau draugę mokytoją, ji gyveno šiuose namuose. Jai čia patiko. Buvau dar ne visai sena, apie 70 metų, bet labai vieniša. Todėl nusprendžiau čia atsikraustyti.

Iš jūsų pasakojimo suprantu, kad gyvenime buvo visko. Ir vis dėl to, kas žmogui svarbiausia?

Aišku, svarbiausia sveikata, o kad ji būtų, turi būti meilė: meilė profesijai, žmonėms, šeimai, vaikams. Tada žmogus yra laimingas, kai visos gyvenimo sritys pripildytos meile. Jeigu kažkur nesiseka, trūksta meilės, reikia stengtis ir tai keisti.

Ar jums pačiai išėjo taip gyventi?

Aš stengiausi į tai eiti. Todėl ir išsikyriau su vyru, kad nejaučiau meilės. O apsimetinėti nenorėjau.

Tai Jums nepatinka meluoti žmonėms?
Niekur negalima meluoti. Nei sau, nei kitiems. Reikia gyventi taip, kaip sako širdis, eiti ten, kur kviečia vidus. Kaip širdis pasako, taip ir reikia gyventi. Ji niekuomet neapgaus. Be to… Aš labai tikintis žmogus. Man cerkvė – antri namai. Beveik kiekvieną sekmadienį einu ten. Meldžiuosi ne tik cerkvėje, aš kiekvieną dieną kalbu su Dievu taip, kaip dabar kalbuosi su jumis. Pasakau jam, pavyzdžiui, kad labai noriu sutikti man reikalingą žmogų. Sakau Dievui: matai, kaip man liūdna, aš noriu kuom nors rūpintis, mylėti…

Tai jūs, Valentina, norite meilę sutikti?

Taip žinoma! Aš noriu mylėti, noriu rūpintis. Tik va, mano žvilgsnis gana niūrus, rimtas. Tikriausiai tai žmones atbaido?

Bet kai jūs šypsotės, tikrai neatrodote niūri. Ir jūsų akys labai įdomios

Taip, bet aš labai retai šypsausi, tik būdama su kai kuriais žmonėmis. Kai man žmogus malonus, aš su juo kalbuosi.

Ar jūs esate laiminga, Valentina?

Aš būnu laiminga… Dėkoju Dievui, kad pakliuvau čia, man čia labai patinka. Turiu vienvietį kambarį. Tai labai patogu. Yra žmonės, kurie mane prižiūri, rūpinasi manimi. Pasidariau čia interjerą pati. Maistas yra, nereikia gaminti. Aš esu laiminga dėl tos laisvės, kurią turiu. Kur noriu, ten einu, pas mane ateina svečių, turiu daug draugų mieste. Ir į koncertus, ir į kavinę su draugėm.

Tačiau jūsų balse jaučiu liūdesį…

Žinote…Globos namuose gyvenantys žmonės iš tiesų yra niekam nereikalingi. Laimingos bobutės gyvena šeimose su anūkais, vaikais, jos reikalingos savo šeimoms, o mes jiems esame papildoma našta. Gal ir kažkiek reikalingos, bet nebūtinos. Jie gali be mūsų gyventi ir jiems patogiau, kai mes gyvename čia. Visos čia gyvenančios moterys mano taip pat. Nežinau, kodėl taip nutiko. Gal čia kaltas gyvenimas, gal jauniems žmonėms sunku.

Gal kol jauni žmonės nesusimąsto apie senatvę…

Pasens visi. Tik dauguma negalvoja, kad bus seni. Jie mėgaujasi gyvenimu. Daugelis mano, kad dabar smagiai pagyvens, o paskui, kai ateis senatvė, pasikeis. Tačiau charakteris senatvėje liks toks, koks buvo jaunystėje. Reikia, kad žmogus gyvenimo eigoje kažko išmoktų. Žmonės gali būti tokie, kokie nori būti, tik rekia to siekti. Ir tuo rūpintis primiausia turėtų tėvai, mokydami juos gražių dalykų, kurių paskui prireiks. Kokias savybes puoselėsime jaunystėje, tokios liks senatvėje.

Valentina, pasakykite receptą, kuris gali padedė žmogui būti laimingu.

Reeceptas toks: reikia savyje vystyti atvirumą, jautrumą kitam žmogui, labai svarbu būti geru. Svarbu ieškoti ir palaikyti gėrį kituose žmonėse. Juk negali žmogus būti tik su blogomis savybėmis! Pagirkite net už smulkmeną: štai, koks tu šaunuolis, kad pastebėjai, aš tai negalėčiau taip, o tu štai, supratai… Nereikia mokyti, jeigu suklydo, paaiškinkite, kur padarė klaidą ir to pakaks. Ieškokite žmoguje ne bloga, o gera, dėmesį sutelkite ne į negatyvius poelgius, o teigiamus bruožus. Nereikai tausoti gerų dalykų, o atiduoti juos kitiems. Pamatėte gerą žmogaus savybę, parodykite dėmesį ir pagirkite.

O jeigu galėtumete mostelėti burtininko lazdele, ar būtų, ką pakeistumėte savo gyvenime?
Žinoma. Aš gailiuosi, kad jaunystėje, iki 45 metų, dariau daug klaidų. Keičiau lengvai draugus, nesigilinau, netausojau gerų santykių su artimaisiais ir su vyrais. Maniau, kad viskas netikra, kad tai trumpa gyvenimo atkarpa, gal man to neprireiks gyvenime. Labai dažnai priėmiau žmones tokius, kokius mačiau, vertinau pagal jų elgesį ir neieškojau juose gerų dalykų.

Tai vadinasi, ką pasakėte ankčiau, yra iš jūsų patirties ir dabar manote kitaip?

Jeigu galėčiau sugrąžinti praeitį, būčiau dar laimingesnė, gyvenčiau didelėje šeimoje, su vaikais ir anūkais, aš visus mylėčiau, gaminčiau jiems visokius skanius dalykus ir juos vaišinčiau, dažnai daryčiau jiems mažas šventes.
Juk nieko nėra svarbiau, kaip matyti artimą žmogų laimingą, jo degančias akis ir jam dar duoti daugiau, pagirti, paskatinti. Išsakyčiau visus gražius žodžius, kuriuos jaučiu.
O anksčiau aš norėjau, kad manimi rūpintųsi, kad man sakytų, kokia aš gera. O kuo aš buvau gera? Tik savo išvaizda, nes daugumai patiko mano išorė. Jauna, simpatiška, sveika. Tačiau niekam nedaviau to, kas buvo mano viduje, maniau, to nereikia. Aš tik norėjau, kad man duotų, kad manimi gėrėtųsi…

O kada jums visa ši išmintis atėjo. Gal su Dievu?

Taip, tik su Dievu! Nes aš su juo kalbu kaip su jumis dabar, kiekvieną vakarą.

Klausau jūsų ir mąstau: jeigu ši moteris dar tiki, kad gali įsimylėti, tai man…

…tai jums tik pradžia jūsų nuostabaus gyvenimo! Ir meilė gali ateiti bet kada. O kuo daugiau meilės, tuo geresnė nuotaika, jei gera nuotaika, tai ir sveikata gera, nes nuolat jauti energijos pritekėjimą nuo džiaugsmo.
Ir nereikia savęs teršti nereikalingais santykiais, nes nuo to nuotaika blogėja ir jautiesi blogai. Laikykitės kuo toliau nuo tokių žmonių, kurie jums neįdomūs…

Valentina apie save trumpai

Man 83-eji. Bet dar ne vakaras! Aš tikiu, kad mano gyvenime dar bus meilė – rimta, švelni, tikra. Mes rūpinsimės vienas kitu, gal gyvensime ir atskirai, bet susitikinėsime, kalbėsime vienas kitam malonius dalykus, sakysime vienas kitam komplimentus. Kiekvienam žmogui – ir vyrui, ir moteriai – reikia dėmesio, bendravimo ir gražių santykių. Kiekvienam žmogui reikia meilės…

 

FOTO: Fotomenininkės Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotrauka

 

 

Sujungė gimtadienio šventė

Kiekvienais metais, liepos 23 d. Klaipėdos globos namai švenčia savo gimtadienį. Tai – smagi šventė ir gyventojams, ir darbuotojams, kuriai visi ruošiasi ir labai laukia.

Nes žino, kad bus koncertas, bus vaišės, bus malonus pabendravimas, bus svečių, kurie visuomet praskaidrina gyventojų kasdienybę.

Į gimtadienio šventę visi susirinko pasipuošę ir pakiliai nusiteikę. Nes gimtadienis – juk tik kartą metuose!
Susirinkusiuosius pasveikino Globos namų direktorius Ginter Harner, įteikė padėkos raštus.

Programą parodė Globos namų dainavimo grupė bei pasveikinti atvykę svečiai – Klaipėdos pagyvenusių žmonių bendrijos kolektyvas “Pajūrio krantai”.

Šventę vainikavo pokalbiai proe vaišių stalo, kuriam šventinius patiekalus pagamino Globos namų virtuvės šeimininkės.

Šventė senjorams “Nesustok pusiaukelėje”

Klaipėdos globos namų kolektyvas dalyvavo Žemaitijos regiono senelių globos namų šentėje “Nesustok pusiaukelėje”, kuri vyko Plateliuose, „Iešnalės“ sodyboje.

Idėja surengti šventę Žemaitijos regiono globos namų senjorams prieš devynerius metus kilo tuometinei Mažeikių rajono vaikų našlaičių ir senelių globos namų direktorei B. Vaičkienei. Ir štai, atėjus vasarai senoliai kviečiami pabūti drauge vis kitame Žemaitijos mieste. Šiais metais šventės „Nesustok pusiaukelėje“ organizatoriaus teisė buvo patikėta Plungės parapijos senelių globos namams.

Sodybos šeimininkai surengė įdomią edukaciją, kurios metu senoliai vaišinosi žemaitiškais valgiais, gerą nuotaiką kūrė iaudies šokiai ir žaidimai. Senolius aplankė ir jiems koncertą padovanojo muzikos grupė „Žemaitukai“.

„Nesustok pusiaukelėje“ dalyvavo senjorai iš Ylakių (Skuodo r.), Skuodo, Plinkšių (Mažeikių r.), Rietavo, Žemaičių Kalvarijos, Klaipėdos, Plungės globos namų bei šių namų vadovai, darbuotojai.

Kitais metais Žemaitijos regiono senoliai susitiks pajūryje, nes organizuoti šventę senjorams estafetė perduota Klaipėdos globos namams.

Susitikimas karo laive

Klaipėdos globos namų gyventojai, lydimi darbuotojų, aplankė į uostamiestį atplaukusį Jungtinės Karalystės karo laivą “HMS Albion”.
Čia pasisvečiuoti juos pakvietė Jungtinės Karalystės gynybos atašė, kuris pats atvyko į Globos namus ir palydėjo gyventojus į karinį laivą.
Jame svečius pasitiko laivo kapitonas ir kiti aukšto rango pareigūnai.
Globos namų atstovai buvo pirmieji svečiai, aplankę į Klaipėdą užsukusį laivą.
Čia jiems buvo papasakota laivo istorija, paskirtis ir pravesta ekskursija, pasivaikštant po įvairias karinio laivo erdves.

“Man Dievas davė viską…”

 

Vieną dieną lankiausi Globos namuose ir sutikau 90-metę močiutę Kleopą.
Išeidama pamačiau ją kiemelyje, šalia šventojo, kurio veido iš toli neįžvelgiau, kažką susilenkus beveikiančią prie pelargonijų.
Buvo saulėta vidurvasario diena, į pievelę tyliai krito kriaušės, o senolės siluetas tai pasilenkdavo, tai vėl atsitiesdavo, vis įsižiūrėdamas į šventąjį. Priėjau, nes buvo smalsu.
– Kas jis toks?- paklausiau, norėdama užmegzti pokalbį.
– Kas? Ogi Dievulis. Tas, kuris mus visus myli, kurį mes turėtume mylėti ir vienas kitą mylėti kaip Dievulį. Tik, gaila, žmonės nelabai ką apie tai žino. Kartasi bandau kam nors papasakoti, bet numoju ranka, – nelabai kam įdomu, tai ir nelendu.
– Gražiai atrodot,- sakau. – Tikriausiai ir gerai jaučiatės.
– Kai čia ateinu, – man viskas gerai. Pasėdžiu, pasikalbu su juo (parodo į skulptūrą). Ir viskas praeina.
– O koks čia ženklas jums ant krūtinės?-smalsauju.
– Tai Garbės ženklas. Kad užauginau 7 vaikus. Prezidentė įteikė. Tai ir nešioju kaip prisiminimą.
– Oho!O kur dabar jūsų vaikai?- neiškenčiu nepaklausus.
– Ai,- gyvena. Nenoriu kalbėt,- numoja ranka ir vėl įsistebeilijo į šventąjį.
Nekalbinu daugiau apie tai. Bet močiutė Kleopa tęsia pokalbį pati, – lyg šnekėtų man, o gal labiau sau…
– Vyras mano buvo prie stikliuko. Bet šiaip gyvenom gerai, turėjom ūkį. Man Dievas davė viską. Dvi karves ir daug visko davė. Ir visuomet gelbėjo.
Kartą nuėju melžti karvių. Kažko viena karvė pasibaidė, puolė bėgti išsigandusi ir iš “strioko” nežinodama kur pulti, peršoko per mane. Jai iš paskos kita karvė… Dvi karvės peršoko per mane, bet neužkliudė!
Parėjau namo nei gyva nei mirus. Nieko daugiau neatsimeniniau. Tik paskui atmintis parėjo.
Stebuklas…
…Dievas visuomet šalia, tik reikia to išmokti jo klausytis, – tyliai, beveik sau ištarė močiutė Kleopa, meiliai ranka paglostydama medinę skulptūrą…

Užrašė Rolanda Lu

Svečiai iš Vydūno gimnazijos

Senolius aplankė moksleiviai iš Vydūno gimnazijos. Gimnazistai parodė įkvepiančią programą ir nuoširdžiai bendravo su gyventojais po koncerto:
Globos namų senolių ir Vydūno gimnazijos moksleivių draugystė trunka ne pirmus metus ir gražiai pusoelėja skirtingų kartų bendrystę.

 

Avinėlių močiutė Genutė. Pro memoria.

 

                Ar gali būti žydinti senatvė? Baltais plaukais ir šviesiomis akimis, kuriose, regis nėra nei šešėlio liūdesio, tokia jauki ir šilta, gebanti priglausti ir žmogų, ir avinėlį. Ir net netikrą priimti kaip savą…

Tie butaforiniai, tekančios saulės ir žydinčių obelų paslaptimi apgaubti Klaipėdos Botanikos sodo (jame pernai metų pavasarį vyko Globos namų gyventojų fotosesija) avinėliai tapo vienos iš mūsų herojų, Genutės Zdanevičienės (kai kalbinau, jai buvo 92 metai) simboliu. Ir “prilipo” prie Genutės avinėliai taip, kad niekaip kitaip šios močiutės nebepavyksta įsivaizduoti…Net jai iškeliavus Anapilin… Visai neseniai iškeliavus…

Ir diktofone likęs mudviejų pasišnekučiavimas apie gyvenimą kupinas tų baltų avinėlių jausmo, to lengvumo, kuris bet kurį šių dienų žmogaus sunkumą padaro ne tokį reikšmingą, gal labiau įsivaizduotą…

“Esu kaimo vaikas, kilusi iš bažnytkaimio Radviliškio rajone”,- pasakojimą pie save pradeda Genutė.

O kaip Klaipėdoje atsidūrėte?

Po karo, 1949 metais. Anksti apsivedžiau. Vyras dirbo geležinkelyje, remontavo vagonus. Kai atvykau į Klaipėdą, miestas buvo visai sugriautas, vieni griuvėliai. Tik Liepų gatvė išlikusi. Vokiečių jau nebebuvo. Apgyvendino mus vokiečių paliktuose vagonuose, dalinomės vieną vagoną per pusę su kita šeima. Maži kambariukai, pečiukai geležiniai. O paskui mano vyras susirgo. Nusiuntė jį gydytis Charkovą, nes geležinkelių darbuotojai galėjo važiuoti gydytis bet kur, po visą plačiąją tėvynę. O parvažiavo iš Charkovo kaip kitas žmogus, nepažįstamas. Tik vieną pusę kūno valdė, o kitos – ne. Pagyvenom dar kartu truputį ir likau našlė.

Dar vyrui gyvam esant, pradėjau dirbti popieriaus fabrike. Dirbau už du, nes reikėjo išlaikyti ir sergantį vyrą. Darbas popieriaus fabrike buvo sunkus, fizinis, bet atlyginimas geras. Užteko abiems.

Bet ar buvo kitokio darbo po karo? Visi dirbo, ką tuo metu reikėjo. Valgyti juk reikėjo… Ir ligonis namie. O tada, po karo, dar buvo su duona sunkiau. Nori duonos gauti, reikia eilėje stovėti. Į fabriką atveždavo ir duodavo po kepaliuką. Dviem žmonėm užtenka,- šypsosi moteris.

Dvidešimt keturių tapau našle, o trisdešimt keturių vėl ištekėjau. Gimė sūnus. Jau tada pradėjau šiek tiek siūti. Kai pastatė prie senojo turgaus pirmąį bendrabutį, pradėjau dirbti liftininke. Šitas darbas buvo labai lengvas.

Jūs labai lengvai pasakojate apie savo gyvenimą, tarsi jame nebūtų jokių sunkumų..

Užmiršau jau viską…(šypsosi) Yra toks pasakymas: kai skęsti, ir už šiaudo griebiesi. Kai nuo vaikystės pradedi sunkius darbus dirbti ir paskui nebūna sunku niekas. Ir dabar nesiskųsčiau, jegu bent šiek tiek sveikesnė  būčiau. Man bėdos dabar iš viso nėra, mane čia labai visi globoja. Turėjau kur gyventi, bet pati pasiprašiau į Globos namus, ką aš ten darysiu, kai tokia sveikata, vaikai irgi neprivažinės. O pas vaikus gyventi irgi ne kas – tapsime vieni kitiems negeri. Bet vaikai čia atvažiuoja. Labai dalyvauja visur. Man viskas gerai, aš labai patenkinta. Senas žmogus nebeturi daug norėti, o džiaugtis tuo, kas yra. Būna, kad čia (Globos namuose. –  Aut. past.)  žmonės kartais  “unorą” rodo, o man juokas ima… Kodėl tu, žmogau, taip save iškeli? Nereikia “keltis”.

Kas padeda? Gal juokas?

Liūdesio prisileisti nereikia, nes jis paskui “paima” ir nepaleidžia. Jeigu sakai, kad man neliūdna, daug lengviau palieka, negerumai patys nueina…Esu optimistė, iš tų, kurie visur stengiasi geras puses matyti. Niekam nesisukundžiu, jeigu sunku, nusisuku į kampą, ašarą nubraukiu ir vėl viskas gerai.

Ar turėjote svajonę?

Mano tėvai nebuvo turtingi, vaikus kiek galėjo mokino, mano sesuo ir brolis mokėsi gimnazijoje. Tėtis norėjo, kad visi turėtume specialybę. Iš Vokietijos po karo vežė daug siuvimo mašinų. Tai man, paauglei, tėtis nupirko siuvimo mašiną “Zinger”. Iki šiolei ta siuvimo mašina tebėra kaime. Ji siūdavo ji labai gerai. Kai dirbau liftininke, nors darbe ir nebuvo galima siūti, tai atsinešdavau tai, ką galima rankomis daryti. Turėjau kambarėlį, tai paleisdavau liftus ir darbuodavausi.

Patiko siūti?

Labai patiko! Siuvimas man buvo “dūšios” reikalas. Esu baigusi siuvimo kursus. Siuvau rūbus statytom rankovėm, kimono ir reglan. Į siuvyklą nėjau, man buvo daug geriau liftininke dirbti ir namuose siūti.Eilės net pas mane buvo, laukdavo ponios po mėnesį. Būdavo atsineša ponios žurnalą su modeliu ir klausdavo: “Iš kur gauti jo iškarpą?” Darydavau pati. Ir anais laikais reikėjo nusimanyti apie madą.  “Mariakai” atveždavo žurnalų. Įsivaizduojate, išsiplėšdavo lapą iš žurnalo klientė, kad kitai nepasiūčiau tokios pat rūbo (juokiasi).

Girdėjau, jog anksčiau mėgote keliauti.

Kol jaunesnė buvau, daug važinėdavau.. Buvau “cekauna”, plačiąją tėvynę iki Kurkso išmaišiau. Šešis metus buvau našlė, tai tuos metus išnaudojau keliaudama. Laisvai važinėdavau, jokių ataskaitų niekam nereikėjo duoti…. O kadangi dirbau, turėjau kapeikų, siuvau, gaudavau dvi algas.

Jei galėčiau pati viską daryti, tai gal ir dabar dar kur nors važiuočiau, bet jei nebegali kažko, tai to ir  nebenorėk…Taip, kad niekur nebenoriu važiuoti, man ir čia gerai.

Aš  pati nebevaikšau. Dėl kojų. Bet važinėju! Kaip ponia (juokiasi). Bet va, dabar visi su kelnėm, sijonų nenešioja. O aš, pažiūrėkit, nešioju sijoną, kad nematytų jog mano kojos nevienodos. “Užsiretušuoju” pati save ir viskas.

Genute, o kas jums dabar suteikia džiaugsmo?

Nebelakstau niekur, geriau knygas paskaitau, kiek galiu. Įdomu ir sveika. Laikas užimtas, nesirūpinu, kad kas mane pašnekintų. Skatydama atjaunėju, geriau skaityti, nei tuščiai bendrauti, ką nors apkalbėti. Dabar apie karą skaitau. Man labai įdomu. Mėgstu istoriškas knygas. Romanų laikai jau praėjo (juokiaisi). Kai skaitau, gyvenu tose knygose, tose istorijose…

O kaip akys, ar dar leidžia skaityti?

Vienu metu buvo visai pasilpusios akys. Man jau “rodėsi” burbulai, buvo ir rūkas, kaip dūmai. Pasakė daktarai, kad reikia lašinti lašelius. Operaciją daryti liepė, bet pinigų neturėjau, o eilė ilga, tai pradėjau daryti pratimus, akių mankštą, kuriuos radau laikraštyje. Dabar skaitau laisvai, lašelių nereikia.

Štai iš tokių niekų ir gyvenu (juokiasi) O kam gerti vaistus? Du kartus “mirusi” buvau, plaučiai nesveiki. Daug visokių ligų būta. Dabar vartoju tik dvejus vaistus – aspiriną ir kad kraujagysles plėstų.

Aš dirbu pati sau psichoterapeute. Ir man tai geriausias vaistas…

 

Foto. Nuotraukos autorė – fotomenininkė Viktorija Vaišvilaitė Skirutienė.

Kalbėjosi Rolanda Lu